Ieškojimai ir atradimai

Vis mintimis grįžtu pas savo mokinius į Vašingtono lietuvių mokyklą, kur atlikau praktiką. Atvykau pagal Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) programą studentams, kaip stažuotoja, 2018-2019 mokslo metais, bei 2019 – 2020 mokslo metų pirmam pusmečiui. Iki tol dirbau mokytoja Lietuvoje, turiu trylikos metų pedagoginio darbo stažą, esu įgijusi mokytojos metodininkės kvalifikaciją. Ir štai vėl kilo noras studijuoti, todėl pasirinkau magistro edukologijos programos studijas Vilniaus universitete. Baigdama magistro programą, nusprendžiau atlikti praktiką JAV.  Esu be galo dėkinga už tokią galimybę – praktiškai mokytis dirbti  mokytoja lituanistinėje mokykloje Amerikoje.

Atvykau į šią mokyklą 2018 metų rugsėjo pabaigoje. Pamenu pirmą savo darbo dieną: pusvalandį prieš pamokas trunkantis mokytojų susirinkimas, prieš pradedant darbo dieną, mokyklos bendruomenės giedamas Lietuvos respublikos himnas ir šviesioje, spalvingoje klasėje manęs jau laukiančių dešimties vaikų žibančios  akelės. Aš turėjau pravesti tris pamokėles savo naujajai klasei – 4B. Šypsojausi ir visiems paspaudžiau ranką, prisistatydama „mokytoja Laima“. Vaikai smalsiai žiūrėjo į mane ir laukė, ką gi aš naujo jiems pasakysiu, kas dabar vadovaus jų klasei. Mano suplanuotas susipažinimo ratas nebuvo labai sėkmingas, mano paruošti susipažinimo pratimai, žaidimai nevyko taip sklandžiai, kaip aš tikėjausi, nes mano klasė, pasirodo, yra ta, kurioje vaikai nekalba  lietuviškai, o dar blogiau - nelabai nori vargintis. „I don‘t like speaking Lithuanian“,  – pareiškia viena be galo mielo veido mergaitė. Ką gi,  reikėjo ieškoti naujų idėjų, naujų būdų, naujų metodų, kaip juos motyvuoti ir prakalbinti.           

Šis vienerių su puse mokslo metų stažuotės laikas buvo  ieškojimų bei nuostabių atradimų metas. Mokyti lietuvių kalbą man buvo didelė privilegija, aš degu meile Lietuvai, vaikams ir pedagogikai. Ieškoti naujų metodų ir juos išbandyti man be galo įdomu.

Kiekvieną dieną sukau galvą, užsirašinėjau idėjas ir bandydavau jas įgyvendinti, kad tik vaikai pradėtų kalbėti. Suskirsčiau juos į dvi mažas grupeles po penkis pagal jų kalbos supratimo lygį. Mažoje grupelėje, susėdus aplink vieną stalą, nebeliko noro išdykauti, nes visada būsi išgirstas,  tavo rašto darbelis tikrai bus patikrintas. Skaitėme tekstukus, kūrėme sakinukus, asmenavome veiksmažodžius ir rašėme pratimus, kuriuos iš anksto sugalvodavau pagal tos grupelės lygį. Tuo metu kita grupelė kitame kabinete dirbo su asistentu Tomu. Jie darydavo mano paruoštas užduotis: žiūrėdavo lietuvišką filmuką, atsakinėdavo į  klausimus, kuriais tikrinome, ar supranta turinį, mokėsi naujus žodžius ir pan. Po to grupelės susikeisdavo.

Labai smagi užduotis buvo „dvi minutės dėmesio“, kiekvienas vaikas turėjo pasiruošti lietuviškai save pristatyti „Mano vardas..., pavardė.... man patinka.... ir t.t.“ Kiekvienas atsistojęs prieš klasę, matuojant chronometru dvi minutes, tiek laiko pasakojo apie save. Manote, kad lengva? Pabandykite. Nė vieno žodžio nebuvo galima pasakyti angliškai, tik lietuviškai. Smagus iššūkis,  vaikams reikėjo daug ruoštis. Iš jų pasakojimų vieni apie kitus daug sužinojome.

Iš tokio mini prisistatymo išaugo kitas, jau sudėtingesnis ir didesnis savo apimtimi, metodas - „Spaudos konferencija.“ Vaikai pasiruošia kalbą kokia nos sutarta, jiems aiškia tema, pvz., „Mano diena“, „Mano savaitgalis“ ir t.t. Pasiruošiame kartu klasėje, namuose išmoksta savo parašytą tekstuką ir išmoksta papasakoti. Visi vaikai susėda eilėmis, kaip žurnalistai per spaudos konferenciją. Vienas atsitoja prieš auditoriją tribūnoje, ant kurios pasideda sąsiuvinį su tekstu, ir pateikia savo „pranešimą“ pasiruošta tema. Visi rimtai klauso, užsirašo svarbius punktus, įsijaučia į žurnalisto vaidmenį. Baigus kalbėti, žurnalistai iš auditorijos užduoda tris klausimus. Šis metodas mano klasei veikė stebuklingai! Vaikai norėjo žaisti žurnalistus, o man svarbiausia, kad jie prabilo, kalbėjo lietuviškai jiems prieinama tema, suprato pateiktus klausimus bei mokėsi juos užduoti. 

Kitas dalykas, kas man, mokytojai iš Lietuvos, akis badyte badė, kad vaikai rašo pieštukais, tais paprastais, pilkais! Taip pat, jie būdami 10- mečiai, nemoka pildyti sąsiuvinio, vesti užrašų. Kaip vėliau teko patirti savanoriaujant valstybinėje Amerikos mokykloje -  vaikai užduotis daro dalinamuose lapuose, kuriuos kitą dieną ir išmeta, neturi vadovėlių, neužduodami namų darbai, rašo pieštukais bei trina trintukais klaidas. Kilo idėja padovanoti vaikams rašalinius parkerius, kad rašytų taip, kaip Lietuvoje. O kaip mokiniams patiko! Padovanojau ir gražius sąsiuvinius, atvežtus iš Lietuvos. Išmokiau, kad pamoką pradedame nuo datos užsirašymo, pamokos pavadinimo ir pan. Mano frazė, kuria tikiu: „jei sąsiuvinyje tvarka, tvarka ir galvoje“. Skambiai pasakyta, bet lietuviški žodžiai, su kuriais vaikas kūrė sakinius rugsėjo mėnesį, jam gali būti naudingi ir kovo mėnesį. Pavartę sąsiuvinį, lengvai juos prisimins. Taisyklę, kurią mokėmės ir užsirašėme spalį, pavartę sąsiuvinį, prisimins ir balandį. Skamba labai tradiciškai ir nuobodžiai? NE!  Vaikams labai patiko, labai įdomu ir nauja turėti gražų, savo kurtą, rašikliu rašytą sąsiuvinį.  

Greitai prabėgo pusantrų darbo ir draugystės  metų su šia klase (buvusia 4b – 5klase). Vaikai paaugo visom prasmėm. Kiekvieno šeštadienio laukiau kaip šventės, labai norėjau matyti jų pažangą, norėjau žinoti, kokius dešimt žodžių jie pasirinko per savaitę, užsirašė ir išmoko. Mes buvome susitarę, kad kiekvienas pats pasirenka naujus žodžius, užsirašo į savo žodynėlius, juos išmoksta ir atsiskaito.

Gera buvo klausyti, kaip jie deklamuoja prieš visą mokyklą lietuvišką eilėraštį Tėvynei Lietuvai vasario 16 – ąją. Gera buvo girdėti juos, dainuojančius chore lietuviškas daineles, malonu stebėti juos, šokančius  lietuviškus šokius ir iš visų jėgų besistengiančius  ištarti žodžius: kupranugaris, traktorius, žvaigždutė, kaliausė ir kitus sunkiai tariamus žodelius. Esu labai dėkinga visiems tėveliams ir kolegoms, kurie mane palaikė, drąsino ir priimė naujus iššūkius.  Dėkoju vaikams, kad norėjo mokytis, kad stengėsi išmokti savo mamos arba tėčio gimtąją klabą. Tikiu, kad mano darbas ir vaikų pastangos nebuvo veltui.  

Mokytoja metodininkė Laima Macevičiūtė