Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Virgio Pikturnos kreipimasis

Sausio 13-oji

Yra žaizdos, kurios palieka randą visam gyvenimui.

Sausio 13-osios ir Medininkų žudynės yra man negyjančios žaizdos.

1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenės tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariškiai Vilniuje šturmavo Televizijos bokštą bei Lietuvos Radijo ir televizijos pastatą. Šios kruvinos akcijos metu žuvo 14 civilių gyventojų, daugiau kaip 500 buvo sužeisti. Tarp žuvusiųjų ir jaunutė Loreta Asanavičiūtė.
 
Kiekvieną kartą, kai lankausi Antakalnio kapinėse ar Vilniaus Televizijos bokšto aukų memoriale, apima vidinis virpulys. Bandau sau atsakyti, ar viską padarėme, kad 1990-1991-ųjų Nepriklausomybės aukuras būtų mažesnis. Galbūt, o gal ir ne…
 
Jau buvo 3 valanda ryto, kai įėjau į žmonių jūra apsuptą Aukščiausiąją Tarybą (parlamentą); dalijo dujokaukes, laukėme puolimo. Tarp savanorių gynėjų viduje sutikau brolį, klausiu, kaip patekai, tėvas pasiuntęs ginti parlamentą… Prabėgs dar keletas valandų ir, susirinkus deputatų kvorumui, parlamentas pradės dirbti.

Tą naktį ir suaugę, ir vaikai saugojo Lietuvos nepriklausomybę. Išsaugojo. Ačiū Jums: Loreta Asanavičiūte, Virginijau Druski, Dariau Gerbutavičiau, Rolandai Jankauskai, Rimantai Juknevičiau, Alvydai Kanapinskai, Algimantai Kavoliukai, Vytautai Koncevičiau, Vidai Maciulevičiau, Titai Masiuli, Alvydai Matulka, Apolinarai Povilaiti, Ignai Šimulioni, Vytautai Vaitkau, žuvusiems už mūsų visų laisvę.

Virgis Pikturna,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras