Vigmanto Butkaus paskaita „Knyga ir skaitytojas: komplikuoti dabarties santykiai?“

Paskaita apie santykį tarp knygos ir skaitytojo sudaryta iš trijų dalių, sąlygiškai pavadintų: „idealusis skaitytojas“, „statistinis (masinis) skaitytojas“ ir „ugdomasis skaitytojas“.

Pirmojoje dalyje, pasiremiant žymaus filologo Romano Jakobsono (1896–1982m.) komunikacijos akto schema ir analizuojant Sigito Parulskio eilėraštį „ruduo“ iš jo knygos „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009m.), pamėginta atskleisti vadinamojo „idealiojo skaitytojo“ ir jo santykio su knyga, kūriniu bruožus. Kalbėta apie skaitymą kaip „kompleksinį“ visų kūrinio lygmenų, jo turimų ir išprovokuojamų komunikacinių kanalų ir t. t. aprėpimą sinkretiškai vienu skaitymo aktu, apie tokio skaitymo „elitiškumą“.

Originaliosios lietuvių grožinės literatūros „statistinio (masinio)“ skaitytojo portretą Lietuvoje bandyta atskleisti peržvelgiant, kokie autoriai ir knygos pastaraisiais metais (maždaug nuo 2009 m.) yra skaitomiausios, populiariausios. Kaip objektyviausias skaitomumo kriterijus pasirinkta Lietuvos viešųjų bibliotekų pateikiama bibliotekose skaitomiausių knygų ir autorių statistika, kurią kiekvienais metais apibendrina ir susistemina Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA–A). Be to, šiek tiek atsižvelgta ir į viešai prieinamą knygų perkamumo statistiką.

Labiausiai „statistinį“ skaitytoją domina „istorijas pasakojančios“ ilgosios prozos knygos (pvz., Jurgos Ivanauskaitės, Kristinos Sabaliauskaitės). Iš jų pačios populiariausios yra tos, kurių siužeto pagrindas ir variklis – meilės istorijos (pvz., Irenos Buivydaitės, Elenos de Strozzi (tikr. Elena Buivydaitė), Daivos Vaitkevičiūtės). Svarstytas klausimas, kurį kiek kitu rakursu jau senokai buvo pajudinęs kritikos autoritetas Vytautas Kubilius, o šį pavasarį viename interviu – „Kad Europa skaitytų, reikia pasakoti istorijas“ – aktualiai iškėlė kultūros žurnalistė, knygų apžvalgininkė Raminta Jonykaitė: ar lietuvių autoriai moka ir nori pasakoti istorijas? Pastarųjų paklausa, kaip rodo skaitomiausių autorių ir knygų sąrašai, neabejotinai atitinka pagrindinius „statistinio“ skaitytojo lūkesčius. Diskutuota, ar adekvačiai į juos „atsiliepiama“.

Trečioji, trumpiausioji, paskaitos dalis skirta tam skaitytojui, kuris kaip skaitytojas dar tik ugdomas pagal Lietuvos mokyklų pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos programas. Svarstyta, ar strategiškai tikslinga yra dabartinė kryptis ugdyti „mažąjį literatūros istorijos ir teorijos profesionalą“, „idealųjį skaitytoją“. Ar geriau būtų – daugiausia per siužetiškai įdomius, jaunimui patrauklius kūrinius ugdyti nuobodžių, nesuprantamų tekstų nuo literatūros neatbaidytą imlų, smalsų, intriguojančios ir sykiu meniškos knygos siekiantį būsimą „statistinį skaitytoją“.

Vigmantas Butkus