Velykos senovėje
Kunigaikščių velykinis stalas 16 a. pradžioje.
Žygimanto Senojo Kazimieraičio, Lietuvos ir Lenkijos karaliaus, ir Vladislovo, Čekijos ir Vengrijos karaliaus šventinis stalas.
Tradicinis keptas įdarytas avinėlis, kurį valgė tik aukštuomenės, dvasininkijos nariai ir damos.
Ant kiekvieno stalo kampo dedama po keptą elnią, įdarytą paukštiena ir papuoštą paauksuotais ragais. Tai keturių metų laikų simbolis.
Dvylika keptų šernų, įdarytų paršiukais, kumpiais, - tai 12 mėnesių simbolis.
Aplinkui stalą išdėliojama 365 ragaišiai, įvairias įdarais įdaryti pyragai, mozūrai, puošti meduje virtais vaisiais. Viduje stalo puikuojasi minkštos bobos, ornamentuotos tradiciniais ornamentais, - tai dienų skaičiaus simbolis.
12 paauksuotų kibiro dydžio statinaičių su įvairiausiu vynu, - tai 12 mėnesių simbolis. 52 mažesnės sidabrinės statinaitės su Italijos, Ispanijos, Kipro vynais, - tai savaičių skaičių metuose atitinkantis simbolis. 365 buteliai vengriško Tokėjaus rodė dienų skaičių metuose. Tarnams būdavo pateikiama 8 760 kvortų midaus, - tai valandas atitinkantis simbolis.
Žemaičių Velykos
Didžiosios pavasario šventės ,,Velykų“ pavadinimą žemaičiai kildina iš senojo žodžio ,,velkinis‘‘, kuris reiškia pirmą pavasario kiaušinį.
Sakoma, kad žemaičiai pirmieji iš savo protėvynės į Europą atsinešė prijaukintus naminius vištinius paukščius. Jie dar mena patį archajiškiausią kiaušinių marginimo būdą, – nudažę kiaušinį svogūnų lukštais, jį užkasa 3 minutėms į skruzdėlyną. Šie velkiniai turėjo maginės apsauginės galios, todėl juos Lado dieną įkasdavo į savos žemės keturis kampus, juos laikydavo ištisus metus, juos dėdavo į statomo trobesio, tvarto, klėties pamatus.
Verbos
Gavėnia eina į pabaigą, paskutinis sekmadienis – Verbų sekmadienis. Kiekvienas kraštas prie bažnyčios įteisintų tradicijų priderina ir savus garbinimo būdus.
Mūsų krašte verbų sekmadienį bažnyčioje šventinamos žaliuojančios kadagio ir žilvičio arba blindės šakelės.
Mitologinėje tautosakoje Blindė yra vaisingumo deivė. Sakoma, ji buvusi nepaprastai vaisinga moteris, lengvai gimdžiusi vaikus net iš rankų ir kojų, bei galvos. Tada Žemė, vaisingumo Motina, ėmusi jai pavydėti ir pavertusi ją medžiu. Žilvitis irgi laikomas nepaprastu, šventu medžiu, nes yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir palaidoto jaunuolio kūno. Todėl iš žilvičio padaryta birbynėlė galinti žmogaus balsu papasakoti, kas jaunuolį nužudė. Jo bijančios piktosios dvasios, o žmonėms jis neša sveikatą, laimę.
Senovės lietuviai dar iki krikščionybės garbino kadagį. Kadagys švarina, išvalo orą, užkerta kelią ligoms, žmonės jį naudojo gydymo tikslams.
Verba, pašventinta bažnyčioje, suteikia ypatingų galių, todėl, tik grįžus namo, ja buvo plakami vaikai, ligoniai, visi šeimos nariai, po to ji pastatoma geriausioje vietoje, užkišama už šventų paveikslų, o vėliau buvo naudojama įvairių pavasarinių apeigų tikslams. Ja aprūkomi genami gyvuliai per Jurgines, aprūkomi statomi trobesiai, bitės, pirmoji arimo vaga, troba, užėjus stipriai perkūnijai.
Didžioji savaitė
Lietuvoje esama daug su Didžiąja savaite susijusių papročių, tikėjimų. Didžiosios savaitės dienomis buvo draudžiama dirbti ūkinius darbus: austi, malti, velėti, sėti it t.t., nes gali vėjas stogus nudraskyti, ledai derlių sunaikinti, griaustinis įtrenkti, o pavasarį išsimaudžius Didįjį ketvirtadienį, visus metus būsi sveikas ir švarus. Didįjį šeštadienį negalima bartis, – paskui visus metus barsies, negalima nieko skolinti, kad laimės iš namų neišneštų.
Vaikai, paaugliai, tomis dienomis jau mėgdavo tampyti prie virvutės pririštą silkę. Ją reikėjo nutempti į pelkę ir tenai palikti, kiti lydėdavo tempiantį silkę ir bardavo ją visokiausiais žodžiais, kad ji nesugrįžtų.
Didžiosios savaitės metu yra valomi namai, keičiami čiužiniai, pakeičiama patalynė, persodinamos gėlės.
Kai namuose pakvimpa švara ir gaiva, gera pareiti su švęstu vandeniu, šventa ugnimi iš bažnyčios, užkurti kad ir žvakelę, paklausyti ramaus ugnelės plevenimo, pasimelsti.
1 –ojišv. Velykų diena - Ugnies diena
Tą rytmetį visi galintys renkasi į bažnyčią, kad pagarbintų Prisikėlimo šventę. Giedamas himnas, einama procesija aplink bažnyčią. Seniau, kai kur dar ir dabar šis paprotys yra išlikęs, prieš procesiją eina ,,Žydai“. Jie visaip gieda, trukdo žmonėms melstis, susikaupti, todėl gauna lazdų, bet jie tam būna pasiruošę,- į kupras prisikišdavo skudurų, šiaudų, ant galvos dėdavosi daugel kepurių. Velykų rytmetį po mišių yra šventinamas maistas, seniau žemaičiai mėgo šventinti specialų pyragą, vadintą boba.
Parėję visi sveikina švenčių proga ir sėdasi prie šventinio stalo. Pagrindinis pirmos dienos valgis yra keptas kumpis. Tam dabar dažniausiai yra naudojamas veršelio kumpis, seniau, ypač Žemaitijoje, buvo naudojamas specialiai paruoštas avienos kumpis. Turtingesnieji kepdavo įdarytą ėriuką, įdarui buvo naudojama aviena su gausybe prieskonių.
Įdomus jau išnykęs paprotys Velykų rytmetį ant stalo dėti gražiai paruoštų, puikiai išrūkytų, net svogūnų lukštais nudažytų lašinių. Daržovių nebuvo. Tam buvo naudojami įvairiais būdais paruošti krienai,- ir balti stiprūs, ir rausvi, dažyti burokėlių sunka, ir sumaišyti su obuolių tyre ir grietine vaikams.
Ant šventinio stalo, kaip ir šiandieną, turėjo būti sviestinis ėriukas, pyragai, margučiai. Gėrimų naudota daug. Buvo ruošiamos įvairios trauktinės, midus, alus, gira, gaivos.
Vaišės pradedamos nuo šventinto kiaušinio, kurį visiems padalina tėvas. Daužomi margučiai - tai apeiginis veiksmas, kuriuo buvo tikima, – kieno stipriausias kiaušinis, tas bus laimingas ir sveikas visus metus.
Pirmąją Velykų dieną negalima svečiuotis, net garsiai rėkauti, vaikams buvo draudžiama išdykauti,- Ugnies dieną reikėjo kūrenti ugnelę, ją saugoti, globoti, kad supykusi nepadarytų bėdų.
Vakare buvo valgoma šventinta boba su vyšnių uogiene. Stalai švenčių metu buvo puošiami pirma žaluma, išsprogusių berželių, kačiukų puokštėmis, margučiams sudėti buvo daromos specialios eglutės, jie dedami ant išdaigintų javų želmens…
2 – ojišv. Velykų diena - Perkūno diena
Šventoriuje prie bažnyčios ir kiemuose būdavo šaudoma į dangų, mušami būgnai, kad padėtų Perkūnui išvaryti piktąsias dvasias.
Valgiai vėl mėsiški, greta likusių vakarykščių buvo dedama šaltiena, rūkytos dešros, rūkyti liežuviai prieskoniuose. Karštam buvo naudojama vadinama baltoji velykinė kiaulienos dešra, krienai, įvairūs ragaišiai, pyragai, bandos.
Šią dieną jau ėjo į svečius, dovanų nešėsi margučių, lankė gimines, kaimynus, vaišinosi, gyrė vieni kitų maistą, šeimininkes.
Vaikai vaikščiojo kiaušiniauti. Jie mokėjo įvairių maldelių, lankė krikšto tėvus, tetas. Paskui visi erdvesniame kieme ar troboje rinkdavosi kiaušinių ritinėjimui. Čia būdavo daug emocijų ir juoko.
Jaunimas ,,dėdinėdavo“ – ėjo pas mergas kiaušiniauti. Jeigu kuri neturi kiaušinių arba tyčia jų neduoda, tą bernai nutveria ir veda į vištidę, į vištos gūžtą perėti. Dzūkijoje mergoms po langais giedodavo ,,Vyną“, paskui pavakarę rinkdavosi pasilinksminimui. Šokiai ir dainos skambėjo kiekviename kaime.
3 – ojišv. Velykų diena - Gegutės diena
Tą rytą šeimininkė neša į bažnyčią šventinti vištą. Namie tą vištą nudobdavo lazda, pjauti negalima, su ja apeidavo visą kiemą, namus, tada atiduodavo šeimininkei, kuri vištą nupešdavo ir gamindavo apeiginį tos dienos valgį.
Tą dieną turtingesnieji ant stalų dėjo antis, žąsis, kas galėjo, net keptus povus, tetervinus, karvelius. Neturtėliai labai mėgo troškintus žvirblius, sako, labai skanūs.
Ant stalų, greta vakarykščių valgių, karštai tiekiama miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta, kurią prie stalo dalindavo tėvas. Mergaitėms, kad ištekėtų, tekdavo sparneliai, berniukams, kad geri kariai būtų, tekdavo šlaunelės, motinai, kad visus gerai prižiūrėtų, tekdavo kaklas, o tėvui, kaip šeimos galvai, aišku, tekdavo galva. Tik po to jau buvo valgomos likusios vištienos dalys. Po ritualinio valgio daugiau nieko nebuvo galima valgyti , reikėjo greitai bėgti ant sūpuoklių suptis.
Pavasarinis supimasis sūpuoklėse kitose Lietuvos vietovėse prasidėdavo anksčiau, nelaukiant Gegutės dienos, tačiau žemaičiai buvo ilgai išlaikę šį paprotį ir anksčiau niekas sūpuoklių nestatė. Suptis turėjo visi. Šia apeiga buvo tikimasi darnos šeimoje, laimės, sėkmės darbuose, sveikatos ir gero derliaus. Jeigu kas nors nelaimingai iškrenta iš sūpuoklių, tais metais turėjo ypač saugotis, jam grėsė nelaimės, ligos. Įsisupti stengėsi kuo aukščiau, kad derlius būtų vešlesnis ir gausesnis.
4 – ojišv. Velykų diena - Lado diena
Šį rytmetį nešė į bažnyčią šventintę Velykę. Šis paprotys jau užrašomas tik Žemaitijoje. Tai specialus apeiginis valgis, kuris daromas tik Velykų šventei, iš ožkos, avies arba, jeigu jų nėra, iš karvės pieno varškės. Varškė pertrinama su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais, riešutais ir paslegiama prieš Velykas, yra laikoma rūsyje šaltai. Šį patiekalą labai mėgo vaikai, jaunimas.
Lado dieną ant šventinio stalo jau nėra mėsos. Tai išskirtinai žuvies diena. Naudojama įvairiai paruošta, įdaryta, lašiniuose kepta, troškinta lydeka arba kita turima žuvis. Suvalgius žuvies, jau galima gardžiuotis velyke, užgeriant spanguolių gaiva.
Šią dieną einama į laukus lalauti. Eina visa šeimyna, pučia ragus, groja dūdelėmis iš žilvičio, tarškina tarškynėmis, muša būgnus. Taip buvo skelbiamas pavasaris ir talkinama Perkūnui, išvarant vėles ir dvasias iš savos žemės. Lalautojai kviesdavo dangaus ir žemės galias, tuo lemdami gerą būsimą derlių. Jeigu susitikdavo kitą būrį lalautojų, būtinai laistėsi vandeniu. Aukštaitijoje vandeniu buvo laistomasi kelias dienas, bet ne taip gausiai. Laistytis vandeniu pavasario švenčių metu buvo galima dažnai, tai buvo augmenijos skatinimo būdas, apsivalymo ritualas.
Apeiginio kiaušinio simbolis
Kiaušinis, kaip ritualinis simbolis, turi panašias galias kaip ir grūdas – iš savęs sugeba išauginti gyvybę. Kiaušinis – žemdirbio ūkio atributas. Apeiginiai kiaušiniai dažnai sutinkami kalendorinėse šventėse. Kiaušinis buvo laikytas gyvybinės galios, sveikatos, augumo šaltiniu. Lietuvoje yra žinomos sakmės apie anties kiaušinį, iš kurio radosi pasaulis. Dažymui dažniausiai buvo naudojamos juoda žemės, rausva, gelsva ugnies spalvos. Tai archajiškiausių spalvų derinys. Vėliau, atsiradus spalvų paletei, imta naudoti ir kitas ryškias spalvas.
Ant kiaušinių pieštos, skutinėtos saulutės, žvaigždutės, kaip šviesos simboliai, žalčiukai, gyvybės budinimo simboliai, ,,paukščio pėdelės”, kaip deivės Laimos, lemiančios žmogaus dalią, pėdsakai. Visi jie vaidino apsauginį vaidmenį žemės budinimo procese, lėmė ateinančių metų sėkmę žemdirbiui.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
Naudotasiir A.Vincento Sako, nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto, mintimis.