Tikrasis menas - mūsų gyvenimas
Ateinantis ruduo vieniems primena artėjantį depresyvų periodą, kitiems tai - mėgstamiausias metų laikas. Yra teorija, kad žmogus nesąmoningai įvardina mėgstamiausiu tą metų laiką, kuriuo jis yra gimęs. Teorijos kuriamos tam, kad būtų paneigtos. Sunkiau paneigti teiginį, kad kūrybingumui visi metų laikai vienodai geri.
Šis tekstas – nuoroda į puikią Julios Cameron knygą „Kūrėjo kelias“, įvardintą praktinėmis kūrybingumo pamokomis ir naudinga tiek pradedantiems, tiek aktyviai kuriantiems žmonėms, tiek visiems besimokantiems.
Ji sudaryta kaip 12 savaičių kursas ir aptaria 12 svarbių dalykų, kuriuos būtina susigrąžinti, kad kartu su jais sugrįžtų ir kūrybingumas.
Vertingų įžvalgų joje maloniai gausu. Įtaigiai formuluojami autorės teiginiai padeda išlįsti iš stereotipinio mąstymo. Vienas motyvuotai anuliuojamų stereotipų, kad menininko kelias- tai liūdno veido vienišiaus, o dar geriau - kankinio kelias.
Įdomi įžvalga: nesvarbu, kokie gimimo metai įrašyti pase, menininkas visada yra paauglys, o paaugliai mėgsta daiktus, apie kuriuos galima pasakyti „mano“ – mano kėdė, mano puodelis. Svarbu yra turėti savą erdvę ir ritualus.
Štai keletas knygoje nagrinėjamų temų:
Daug kas, kas daroma siekiant išlaisvinti ar atgaivinti kūrybines galias, iš šono žvelginčiam atrodo kvaila, per paprasta, primityvoka. Tačiau rimtas menas ir kūrybiškumas atsiranda tik rimtai žaidžiant. Tam, kad padarytume ką nors gerai, turime būti pasirengę padaryti tai blogai ir nebijoti klysti. Tas galioja tiek mokytojams, tiek mokiniams.
Pagalvokime, kiek kartų mus yra sustabdžiusi abejnė, kad pasirinkto darbo neatliksime gerai, tad geriau jau to ir nesiimti? Todėl autorė siūlo savęs paklausti: ką aš išbandyčiau, jei neturėčiau to atlikti tobulai? Pagalvokite, koks būtų jūsų sąrašas. Gal:
- Parašyčiau kino scenarijų
- Lankyčiau šaudymo iš lanko treniruotes
- Aplikuočiau į darbą, kuris atrodo nepasiekiamas
Jei tik patys savęs nestabdytume, jei nebijotume rizikos, padarytume daugybę mums rūpimų dalykų, o ne galvotume, jog „tai ne man“. Kūrybinio atsidavimo sėkmė ir yra sugebėjimas pereiti nuo minčių prie darbų.
Viename kino filme treneris taip įtikinėja jauną boksininką:
„Padaryk tai. Jei laimėsi, tai laimėsi. O jei pralaimėsi, vis tiek laimėsi“.
Visada taip būna rizikuojant. Svarbiausia nugalėti save.
Intriguoja skyrius apie menininką ir pinigus. Autorės žodžiais, pinigai dažnai laikomi pagrindine kūrybingumo kliūtimi. Visame pasaulyje gajus štampas, kad tik alkanas ir nepasiturintis sukuria kažką vertingo. Tai netiesa, sako autorė, ir aptaria daugiau su menu bei pinigais susijusių komplikacijų. Jei menininkas yra tikintis, arba tikintis žmogus yra užsakovas, tuomet jam ar jai tenka išsiaiškinti painią Dievo ir pinigų dilemą. Steteotipiškai mąstant, su dorybe yra siejami sunkumai, o menas – tik pakvailiojimas, todėl:
- kad būtų mokamas atlygis, būtina sunkiai ir neįdomiai dirbti;
- už tai, kas daroma su malonumu, nedera mokėti ar prašyti atlygio, nes tai nėra rimta;
- Ir iš vis- pirma užsidirbk pinigų, tuomet jau daryk savo meną.
Julia Cameron siūlo pasižvalgyti aplink. Nerasime dviejų identiškų snaigų; gėlių spalvų įvairovė kuo didžiausia, o, tarkime, Pietų Amerikos paukščių rūšys vargu ar jau visos suregistruotos tyrėjų ir mokslininkų. Tenka pripažinti, kad pasaulio Kūrėjas pats nelabai žinojo, kada sustoti. Jis įtartinai panašus į tokį, kuris džiaugtųsi kūrybiniais sumanymais ir palaikytų juos. Dievas yra didis menininkas. O menininkai mėgsta vieni kitus.
Pabaigai – dar viena knygos „Kūrėjo kelias“ citata. Tai žodžiai, po kuriais pasirašau:
„Visų rūšių menas, kurį praktikuojame, yra mokymasis. Tikrasis menas - mūsų pačių gyvenimas“.
O ką manote Jūs, įvairaus amžiaus gyvenimo menininkai?
Raimonda Agnė Medeišienė