Etnografinis


Nuo pat lopšio mažąjį žmogų lydėjo tautosaka. Kūdikį sūpuodama mama dainuoja lopšinę, su juo žaidžia, kėkauja ir linguoja, seka nesudėtingas pasakėles. Paūgėję vaikai jau patys iš tėvų, vieni iš kitų išmokdavo dainelių, skaičiuočių, patarlių, priežodžių, garsų mėgdžiojimų, juokų, mįslių.

Tautosakai būdinga gražiai išsakyta didaktinė nuostata: mokymas pažinti aplinką, skirti gerą ir blogą darbą ar elgesį. Smulkioji tautosaka perteikiama įvairiais dialogais, dažnai kartojant vaizdinga kalba, dėl to kūrinėliai lengvai įsimenami ir vaikų mėgstami.

O kaip gi švęsti Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Jonines, Gandrines,Vėlines be lietuviškųjų papročių ir tradicijų? Kiek smagumo vaikeliams suteikia pačių padirbintos kaukės, pačių skudučiais išpūsta piemenėlių sutartinė ar sugrota dainelė devyniastygėmis kanklėmis, pritariant švilpynėms, būgneliams, įvairiausiems barškučiams!

Pasakomis, padavimais, legendomis, dainomis tauta parodo savo kūrybinę galią, o patarlėmis, priežodžiais, savo tikėjimu bei papročiais
atskleidžia ir savo išmintį.

Tad rinkimės į būrelį ir semkimės mūsų senolių patirties ir išminties. Laukiami visi!

Etnografinio mokytoja Laisvida Skripkauskienė