D.U.K


1. Mūsų vaikas – dvikalbis. Norėtume sužinoti, ar dvikalbystė visada lemia lėtesnę vaiko kalbos raidą?

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad maži vaikai visiškai lengvai įsisavina dvi kalbas. Vienakalbio ir dvikalbio vaiko ankstyvosios kalbos raidos etapai iš esmės sutampa: tuo pačiu amžiaus laikotarpiu pradedama guguoti, 10–14 mėn. išmokstami pirmieji žodžiai, 18–26 mėn. pradedami sudaryti dvižodžiai ir trižodžiai sakiniai. Vėliau, dvikalbiui vaikui augant, jo kalba pradeda skirtis nuo vienakalbio vaiko kalbos, tačiau šie skirtumai yra normalus raidos procesas ir neturėtų būti laikomi lėtinančiais bendrąją kalbos raidą. Pavyzdžiui, dvikalbis vaikas gali viename sakinyje vartoti abiejų kalbų žodžius, vienos vaiko kalbos žodynas ir gramatika gali būti labiau išplėtoti nei kitos. Įprasta, kad greičiau vystosi ta kalba, kurią vaikas dažniau girdi ir vartoja, tačiau skiriant pakankamai laiko ir dėmesio silpnesniajai kalbai, ji gali pasivyti stipresniąją. Priešmokykliniame ir jaunesniajam mokykliniame amžiuje dvikalbių vaikų žodynas, vertinant atskirai kiekvieną kalbą, yra mažesnės apimties nei vienakalbių vaikų, tačiau bendras įsisavintas žodynas (vertinant abi kalbas) yra tokios pat ar netgi didesnės apimties nei vienakalbių vaikų. Mokydamiesi mokykloje, dvikalbiai vaikai žodyno apimtimi (bent vienos kalbos) dažniausiai pasiveja bendraamžius vienakalbius vaikus. Dvikalbiams vaikams daugiau laiko prireikia įsisavinti gramatikos taisykles, tačiau laikui bėgant (ir nuosekliai mokantis) gramatika sėkmingai įsisavinama.

2. Esame dvikalbiai tėvai, tačiau stengiamės auginti vaiką vienakalbėje aplinkoje, todėl namuose kalbame dominuojančia šalies kalba. (Kadangi esame imigrantai, atvykę į šalį jau būdami suaugę, daug geriau kalbame savo gimtąja nei šalies kalba.) Ar mūsų sprendimas teisingas?

Pirmiausia, svarbu paminėti, kad dvikalbė aplinka – gimtosios kalbos vartojimas namuose – nedaro neigiamo poveikio vaiko antrosios (šalies) kalbos raidai. Pradėjęs lankyti mokyklą, daugiau laiko praleisdamas šalies kalba kalbančioje bendruomenėje, vaikas natūraliai išmoksta šalies kalbos, todėl nebūtina nuo pat gimimo jam sudaryti vienakalbę aplinką. Antra, vaiko kalbos raidą (sėkmingą ar nesėkmingą) ypač stipriai lemia tėvų kalbos kompetencija (žodyno apimtis, gramatinių konstrukcijų sudėtingumas), todėl su vaiku reikėtų bendrauti ta kalba, kurią geriausia mokate. Augdamas natūralioje turtingoje dvikalbėje aplinkoje, vaikas patirs daugiau naudos nei specialiai sukurtoje skurdžioje vienakalbėje. Patys gerai nemokėdami kalbos, tėvai negali rodyti tinkamo kalbinio pavyzdžio, o pokalbių su vaiku tematika tampa labai ribota, tad vienakalbystės pasirinkimas šiuo atveju vaiko kalbinei raidai daro daugiau žalos nei teikia naudos. Žinoma, gyvenant priimančioje šalyje, visiškai išvengti dominuojančios šalies kalbos nepavyks, tačiau apskritai rekomenduojama namuose vartoti gimtąją tėvų kalbą.

3. Mūsų dvikalbiui sūnui – treji metai. Bendraudami su vaiku, kiekvienas kalbame savo gimtąja kalba. Pastebėjome, kad vaikas kalbėdamas painioja abi kalbas, t. y. tuo pat metu kalba abiem kalbomis. Ar tai – kalbos sutrikimo požymis?

Toks kalbėjimas vadinamas „kodų kaita“. Visi bet kurio amžiaus dvikalbiai kartais taip elgiasi, ir tai nelaikoma kalbos sutrikimu.Ankstyvoje vaikystėje esama įvairių kodų kaitos priežasčių, dažniausia iš jų – nepakankamas vienos kalbos mokėjimas (dvikalbiai vaikai labai retai įgyja abiejų kalbų įgūdžių lygiagrečiai vienodu lygiu).

Kalbėdami vaikai linkę vartoti gerai žinomus žodžius ir ne visada sieja juos su konkrečia kalba, todėl neretai sudaro sakinį iš skirtingų kalbų žodžių.

Kita vertus, tyrimai rodo, kad maži dvikalbiai vaikai yra itin jautrūs pašnekovo kalbos pasirinkimui ir kalbinei kompetencijai. Netgi dvejų metų dvikalbiai vaikai geba prisitaikyti prie pašnekovo ir vartoti jo pasirinktą kalbą. Kalbėdami su tėvais, dvikalbiai vaikai dažnai kaitalioja kalbos kodą (ypač kai abu tėvai laisvai kalba abiem kalbomis): jie palyginti anksti suvokia, kad visada bus suprasti – nepriklausomai nuo pasirinktos kalbos.

Iki ketverių metų visiškai susiformuoja kalbinė kompetencija, leidžianti vaikui tinkamai pasirinkti kalbą priklausomai nuo pašnekovo ir kalbinės situacijos. Šiuo laikotarpiu dvikalbio vaiko abiejų kalbų žodynas pasiekia reikiamą apimtį, tad vaikas jau geba sklandžiai kalbėti tiek viena, tiek kita kalba, jam nebereikia keisti kodo, kad užpildytų vienos kurios kalbos žodyno spragas.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad dvikalbiai vaikai visiškai lengvai išmoksta tinkamai pasirinkti kalbą priklausomai nuo pašnekovo ir kalbinės situacijos. Tai būdinga ne tik normalios kalbos raidos, bet ir turintiems kalbos sutrikimų dvikalbiams vaikams.

4. Esame dvikalbiai tėvai ir su vaiku bendraujame abiem kalbomis, t. y. pokalbio metu kaitaliojame kalbas. Ar tai nekenkia vaiko kalbos raidai?

Viena iš įprastų taisyklių bendraujant su dvikalbiu vaiku – „vienas suaugusysis – viena kalba“. Ji ypač rekomenduotina, kai skiriasi tėvų gimtosios kalbos ar kai vienas iš tėvų nekalba kito gimtąja kalba. Laikydamiesi šios taisyklės, tėvai turėtų kalbėti su vaiku tik savo gimtąja kalba, net jei vaikas atsako kita kalba. Žinoma, ši taisyklė nėra vienintelė. Dvikalbių vaikų kalbos raidai visiškai nekenkia tai, kad kiekvienas iš tėvų su juo bendrauja abiem kalbomis; vaikų netrikdo ir kodų kaita. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nuo gimimo girdėdamas kalbos kodo kaitaliojimą vaikas suvoks ir įsisavins kaip tam tikrą kalbos normą. Suprantama, kad toks kalbinis elgesys jokiu būdu nelaikytinas kalbos sutrikimu (priešingai – tai yra itin didelis kalbinis pranašumas), nors visuomenėje iki šiol dažnai klaidingai suvokiamas kaip kalbinės kompetencijos trūkumas. Taigi reikėtų atsižvelgti į visuomenėje susiformavusį stereotipą ir nepamiršti, kad viešojoje erdvėje kalbos kodų kaita gali būti (nors ir klaidingai) laikoma neigiamu dalyku.

5. Kokia kalba reikėtų bendrauti su vaiku, jei mokykloje mokoma kita nei namų kalba, o vaikui tiek viena, tiek kita kalba kelia sunkumų? Ar reikėtų atsisakyti namų kalbos ir bendrauti su vaiku tik viena (mokyklos/visuomenės) kalba? Kas atsitiks, jei mes (tėvai) atsisakysime namų kalbos, o seneliai ir toliau vartos ją bendraudami su vaiku?

Ši rekomendacija kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad dviejų kalbų įsisavinimas vienu metu vaikui yra pernelyg sudėtingas procesas ir gali dar labiau apsunkinti kalbos sutrikimą. Būtina pabrėžti, kad šio įsitikinimo iki šiol nepatvirtino jokie moksliniai tyrimai. Priešingai – vaikai, turintys kalbos sutrikimų, gali įsisavinti (ir dažnai – sėkmingai įsisavina) dvi kalbas. Pavyzdžiui, esama nemažai atvejų, kai dvi kalbas įsisavina vaikai, turintys proto negalią, sergantys autizmo sindromu, disleksija ar turintys specifinį kalbos sutrikimą. Suprantama, dvikalbis vaikas, turintis specifinį kalbos sutrikimą, lėčiau įsisavins kalbas nei vienakalbis vaikas, abiejose jo kalbose bus pastebima tam tikrų nesklandumų, tačiau šie nesklandumai yra labai panašūs į vienakalbio vaiko, turinčio specifinį kalbos sutrikimą, t. y. dvikalbystė pati savaime nesunkina kalbos sutrikimo simptomų.

Svarbu ir tai, kad dvikalbis vaikas augtų pilnavertėje dvikalbėje aplinkoje ir kultūroje. Esant dvikalbystės šeimoje atvejui, būtų netgi žalinga leisti vaikui įsisavinti tik vieną iš jo gimtųjų kalbų – šis sprendimas pažeistų kalbinį ir kultūrinį vaiko identitetą, silpnintų ryšius su seneliais, formuotų atskirties pojūtį. Antrinio kalbos sutrikimo (kylančio dėl proto negalios ar autismo) atveju dviejų kalbų mokymasis yra ypač rekomenduotinas, kad vaikas galėtų bendrauti ne tik su artimiausia aplinka (šeima), bet ir su sveikatos priežiūros, mokymo bei kt. sričių specialistais.

Apibendrinant galima teigti, kad iš esmės nesama svarių priežasčių, dėl kurių reikėtų rekomenduoti atsisakyti vienos kalbos bendraujant su dvikalbiu vaiku, turinčiu kalbos raidos sutrikimą.

6. Kokios knygos rekomenduojamos norintiems daugiau sužinoti apie (dvikalbių vaikų) kalbos raidos sutrikimus?

Genesee, F., Paradis, J. & Crago, M. (2004). Dual language development and disorders: A handbook on bilingualism and second language learning. Baltimore, MD: Brookes. [the 2nd edition will appear in 2011]

Goldstein, B. (Ed.), Bilingual language development and disorders in Spanish-English speakers (pp. 259-286). Baltimore: Brookes.

Roseberry-McKibbin, C. (2002). Multicultural students with special language needs. Oceanside, CA: Academic Communication Associates.

Įvairesnių klausimų apie dvikalbystę galite rasti: http://www.daugiakalbyste.lt/