Teatras augina ir brandina asmenybes

Teatras ypatingai svarbus vaiko saviugdai, vaizduotės lavinimui, emocijų išreiškimui. Stebėdami spektaklį, vaikai susitapatina su istorijų herojais, išgyvena jų jausmus, įsitraukia į nuotykius, kartu kovoja su priešais. Mano nuomone, teatras augina ir brandina asmenybes. O aktoriams dėl to tenka didžiulė atsakomybė, nes teatre, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar įsitikinimų, turi būti labai atviras tiek su savimi, tiek su žiūrovais. Jeipats netikėsi tuo, ką darai – tai ir žiūrovas tavimi nepatikės. O ypatingai, jei tas žiūrovas - vaikas! Vaikai nelaukia ir nesikankina, jei jiems neįdomu. Jie iškart garsiai taip ir pasako: „mama, man atsibodo“, „o kada jau baigsis“....Todėl labai svarbu prieš statant spektaklį pasirinkti temą, kuri aktuali vaikams ir ieškoti išraiškos priemonių, kurios patiktų ir tėveliams. Ir nereikia galvoti, kad vaikams įdomios tik banalios istorijos apie princeses ir kiškučius. Tikrai ne. Netgi neretai sudėtingas istorijas jie supranta dar labiau nei juos atvedę suaugusieji. Nežinau, ar tai susiję su tuo, kad vaikai spektaklį tikrai stebi ir bando suprasti, kai tuo tarpu tėveliai plepa arba maigo išmaniuosius (pas mus tai labai opi ir kol kas neišsprendžiama problema). Po spektaklio vaikai išeina apžavėti istorijos ir teatro magijos, o tėveliai burba, kad nieko nesuprato... Taip pat klaidinga manyti, kad vaikams galima rodyti tik linksmus, nuotaikingus spektaklius, su daug dainelių ir linksmomis pabaigomis. Juk vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir mes, kuriame yra ir liūdesio, ir pykčio, ir neteisybės. Tad kam nuo vaiko viską slėpti, jei jis anksčiau ar vėliau su tuo susidurs. Kaip tik geriau, kad tai vaikas pažins teatre - pasakos realybėje. Jaunieji žiūrovai teatre pamato ir supranta, kad problemos išsprendžiamos, blogis įveikiamas, reikia tik nepasiduoti ir siekti savo tikslų (ko, beje, nereikėtų pamiršti ir mums, suaugusiems).  Svarbiausia viską po spektaklio su vaiku aptarti, panagrinėti personažų elgesio priežastis ir pasekmes.

“Buvimas su vaikais gydo sielas,” – taip yra pasakęs žymus ir vienas mano mėgstamiausių rašytojų Fiodoras Dostojevskis. Šią skambią frazę pasirinkau ir kaip savo, Kauno Valstybinio Lėlių teatro aktorės, credo. Nes aš tuo tikiu! Man labai patinka dirbti su vaikais, nes jie tokie nuoširdūs, atviri, tokie tikri. Praleidusi laiką su jais, aš pasikraunu daug geros energijos ir emocijų tiek spektaklių metu , tiek įvairių kitų renginių metu. Net praėjus beveik metams po stovyklos Vašingtone, aš prisimenu visus kartu buvusius vaikus, jų šypsenas ir ašaras, jų atradimų džiaugsmus, kūrybines kančias ir pasididžiavimą pavykusiu rezultatu - aš taip jų visų pasiilgau! Linkėjimai ir šilčiausi apkabinimai Lietuvių mokyklai Vašingtone ir visiems jos nariams: vaikams, mokytojoms, tėveliams. Saugokite ir mylėkite vienas kitą, branginkite kiekvieną kartu praleistą akimirką ir, žinoma, užsukit kartais į teatrą!

Indrė Taločkaitė