Lietuvių kalba – tai, kuo turime didžiuotis

„Savo kalba, kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba, lietuviai didžiuojasi nuo XIX a. pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą“ (Žilinskienė 2010, 649). „Ir maloniai glosto kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio ausį amerikiečio Teodoro S. Trustono (Theodore S. Truston) ditirambas lietuvių kalbai: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug daugiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis...“ (Paulauskienė 2000, 10–11). Danielius Kleinas – pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, išleistos 1653 m. Tilžėje autorius, parodė lietuvių kalbos gramatinį tobulumą, atskleidė, „kad ji, kaip senosios klasikinės kalbos, greta universalios (visoms kalboms būdingos) sintaksės ir semantikos turi dar labai „puošnią“ morfologiją – ištisas žodžių formų sistemas (paradigmas)“ (Ten pat, 16). Iš tiesų, vienuolika lietuvių kalboje skiriamų kalbos dalių pasižymi įvairiais požymiais: ne tik leksinės reikšmės specifika, būdingomis žodžių darybos priemonėmis, atliekamomis sintaksinėmis funkcijomis, bet ir sudėtinga kaityba – gramatinių kategorijų ir su jomis susijusių formų sistema.

Didelis lietuvių kalbos turtas yra leksika.Tai rodo didžiausias XX amžiaus lietuvių kalbotyros veikalas – Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), leistas 1941–2002 (2005 metais paskelbta elektroninė LKŽ versija). Spausdintas žodyno variantas yra apie 22000 puslapių (apie 2200 autorinių lankų), visame jo tekste (pavyzdžiuose, reikšmių apibrėžimuose ir kt.) pavartota daugiau kaip 11 mln. žodžių (daugiau žr. http://www.lkz.lt/). Dvidešimt Lietuvių kalbos žodyno tomų parašyta panaudojus apie 4,5 mln. kortelių. Atskirą LKŽ kartotekų fondo dalį sudaro Papildymų kartoteka, kurią (pagal apytikrius skaičiavimus) sudaro apie 0,7 milijono kortelių. Į Papildymų kartoteką įeina žodžiai, užrašyti jau iš spaudos išėjus atitinkamų raidžių Lietuvių kalbos žodyno tomams (žr. http://lkiis.lki.lt/antra-kartoteka). Lietuvių kalba turtinga frazeologizmų (frazeologizmai – pastovūs ir nedalomi, paprastai daugiau ar mažiau vaizdingi žodžių junginiai, turintys vientisą reikšmę, žr. Pikčilingis 1975, 347–370; Barauskaitė 1982; Drotvinas 1987, 58–89; Jakaitienė 2010, 279–307). 2001 m. išleistame Frazeologijos žodyne pateikti 24000 frazeologizmų iš gyvosios liaudies kalbos, grožinės literatūros kūrinių, senųjų raštijos paminklų, dvikalbių žodynų, 2008 m. išleistoje Joninos Lipskienės knygoje Vaizdingieji lietuvių kalbos posakiai pateikti somatiniai (su kūno dalių pavadinimais) frazeologizmai ir posakiai.

Lietuvių kalba turtinga stiliaus figūrų (Župerka 2012, 57–77; Koženiauskienė 2001, 205–348) ir įvairių sinonimų – tapačios arba artimos reikšmės kalbos vienetų. Sinonimiški žodžiai vadinami leksiniais sinonimais (liūdnas, -a – nelinksmas, -a – bedžiaugsmis, -ė – nesmagus, -i, pavykti – pasisekti – nusiduoti, rezultatas – padarinys – pasekmė – išdava – vaisius – gavinys, smilkinys – plonimas – spinginys – minkštimas – paragė; 2002 m. išleistą A. Lyberio Sinonimų žodyną sudaro apie 5200 sinonimų eilių, apimančių 27000 žodžių ir frazeologizmų), sinonimiški to paties žodžio dariniai vadinami darybiniais sinonimais (augykla – augynas, cypynė – cyplys, -ė, prapuolimas – prapultis – prapuolenė – prapuolis, stigimas – stygius – stiga, apybaltis, -ė – baltokas, -a – pobaltis, -ė, supratingas, -a – supratus, -i, šerkšnyti – šerkšnoti, urvinti – urvuoti), sinonimiški frazeologizmai vadinami frazeologiniais sinonimais (frazeologizmai avino koja – Dievo avinėlis – kelmų laumė – liūno apuokas sinonimiški reikšme „žioplas žmogus“, frazeologizmai liežuvius deginti / maišyti / nešioti – liežuviais apkrauti / apleisti / nuplakti / velėti – [su] palaidu liežuviu vaikščioti sinonimiški reikšme „liežuvauti, apkalbėti“, frazeologizmai akis spirginti / šipinti / žibinti – neturėti kur akių kišti – vėžius kepti – kiaurai žemės prasmegti – sarmatoje sudegti sinonimų eilę sudaro reišme „gėdytis“). Sinonimiškos gramatinės formos vadinamos morfologiniais sinonimais, o sinonimiškos sintaksinės konstrukcijos – sintaksiniais sinonimais (apie sinonimus žr. Župerka 2012, 30–57; Pikčilingis 1988; apie darybinius sinonimus žr. Vaskelienė 2000). Jei paisoma tik leksinės reikšmės tapatumo ar panašumo (o ne kilmės, sudėties) į vieną sinonimų eilę dedami leksiniai, darybiniai ir frazeologiniai sinonimai, pvz.: vargti (‘sunkiai dirbti, triūsti, plūktis’ – vargauti (‘vargingai gyventi, vargti’) – kamuotis (‘sunkiai dirbti, vargti, tarnauti, vergauti’) – galuotis (‘vargti, kankintis; merdėti, baigtis’) – plūktis (‘sunkiai dirbti, vargti’) – kryžiaus keliu eiti (‘vargti’) – kryžių nešti (‘labai vargti’) – geros dienos nematyti (‘blogai gyventi, vargti’). Aukštą žmogų (su įvairiais papildomais reikšmės atspalviais) galima pavadinti sinonimais ilgšas (‘didelis, aukšto ūgio žmogus’) – ilgšis, -ė (‘žr. ilgšas’) – ilgis, -ė (‘aukšto ūgio žmogus’) – augila (‘kas užaugęs, didelis’) – ilgažmogis (‘aukšto ūgio žmogus’) – pusantražmogis (‘labai aukštas žmogus, ištįsėlis’) – ištįsėlis, -ė (‘kas ištįsęs, aukštas, laibas’) – pertįsa (‘pertįsęs, ištįsęs, laibas, aukštas žmogus’) – pertįsėlis, -ė (‘žr. pertįsa’) – išdrykėlis, -ė (‘kas išaugęs aukštas ir laibas, išaugėlis’) – išaugėlis, -ė (‘aukštas, liesas ir nevikrus, ištįsėlis’) – išstypėlis, -ė (‘kas išstypęs, aukštas, laibas’) – išstypa (‘žr. išstypėlis’) – žalga (‘prk. apie aukštą, ištįsusį žmogų’) – žardas (‘prk. apie ką nenormaliai didelį’) – driekla (‘išsidriekęs, aukštas žmogus’) – drieklys, -ė (‘išsidriekęs, aukštas žmogus, driekla’) – gargaras (‘didelis gyvulys, žmogus’) – liegarda (‘aukštas žmogus’) – liuogarda (‘didelis žmogus ar gyvulys, ilgakojis’) – pastiebėlis, -ė (‘kas aukštas, ilgomis kojomis (apie žmogų ar gyvulį)’) – stypla (‘kas išstypęs, ilgakojis, aukštas’) – styplys, -ė (‘kas išstypęs, ilgakojis’) – stypynė (‘kas plonas, aukštas, ilgomis kojomis’) – timpa (‘didelis, ištįsęs žmogus’) – timpis (‘žr. 1 timpa 6’) – tįsa (‘kas ištįsęs, išstypęs’) – tįsalas (‘kas ištįsęs, ilgas’) – tįsla (‘ištįsėlis, ilgšis’) – tįslys, -ė (‘kas ištįsęs, tįsla’) – stilbinas (‘labai aukštas žmogus, stilba’) – stilba (‘ilgšis, ilgakojis’). Į šią sinonimų eilę įeina darybiniais sinonimais laikytini dariniai ilgšas – ilgšis, -ė – ilgis, -ė – ilgažmogis, pertįsėlis, -ė – pertįsa, išstypėlis, -ė – išstypa, drieklys, -ė – driekla, styplys, -ė – stypla – stypynė, ilgažmogis – pusantražmogis. Kad lietuvių kalboje daug daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių darybinių sinonimų, lemia ir lietuvių kalbos žodžių darybos priemonių gausa. Sinoniminiai santykiai susiklosto tarp tai pačiai darybos kategorijai priklausančių įvairių darybos tipų darinių. Darybinių sinonimų eilėse paprastai gausu priesagų vedinių, nes jų lietuvių kalboje daugiausia (vienos priesagos labai darios, o su kitomis sudarytas vos vienas kitas vedinys), pvz., deminutyvai (šunelis – šunytis – šunykštis – šuniukas – šunėkas – šunėnas – šuniokas – šuniščias – šuniūkštis) gali būti daromi maždaug su 78 priesagomis (iš jų 16 būdingos bendrinei kalbai, kitos labiau žinomos tarmėse), veiksmažodžių abstraktai (žvejojimas – žvejyba – žvejoklė – žvejonė) su 76, vardažodžių abstraktai (nuogumas – nuogybė – nuogystė, visybė – visumas – visovė) su 24, veiksmo rezultato pavadinimai (draiskalas – draiskana, gražmena – gražumynas) su 60, įrankių pavadinimai (stumtuvas – stūmeklis – stūmiklis) su 77, veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (pataikautojas, -a – pataikūnas, -ė, -ė, šauklys, -ė – šauksnys, -ė – šaukūnas, -ė) su 152, vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (dručkis, -ė – drūtulis, -ė – drūtuolis, -ė) su 154, vietų pavadinimai (alksnynas – alksnytė – alksnynė, tankumynas – tankumynė – tankynas – tankynė – tankmė – tankuma) su 51 priesaga ir t. t. Taigi kalbos vartotojai, atsižvelgdami į stilių, situaciją ir pan., turi galimybę rinktis iš daugybės lietuvių kalbos siūlomų raiškos priemonių.  

Pasakytina, kad daugiau negu pusantro tūkstančio metų turinčia lietuvių kalba domisi viso pasaulio baltistai (ir indoeuropeistai) – lietuvių kalba tyrinėjama ne tik Lietuvoje, bet „ir svetur: Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje. Vokietijoje veikia lituanistikos ir baltistikos centrai Berlyne, Miunchene, Greifsvalde. Jungtinėse Amerikos Valstijose irgi yra keli lituanistikos centrai, svarbiausias iš jų Pensilvanijos universitete“ (Žilinskienė 2010, 668; apie baltistiką ir lituanistiką užsienyje žr. http://baltnexus.lt/nuorodos/baltistika-ir-lituanistika-uzsienyje).

Pastaruoju metu netyla kalbos apie lietuvių kalbai iškylančias grėsmes: į klausimą, ar lietuvių kalba išnyks, straipsnyje „Lietuvių kalbos mirtis“ mėgina atsakyti Giedrius Subačius (2013). Autoriaus teigimu, kalbos nyksta dėl transformacijos, dėl kalbėtojų išnykimo ir dėl kalbos pakeitimo dominuojančiai kalbai užgožiant dominuojamąją. Apžvelgęs lietuvių kalbos situaciją pagal šiuos tris tipus, G. Subačius (2013, 41) apibendrina: „Nė pagal vieną iš trijų kalbos nykimo tipų lietuvių kalba nemiršta: nei akivaizdžiai transformuojasi (tam reikėtų dešimtmečių ir šimtmečių), nei lieka be kalbėtojų, nei įgyja struktūrinių anglų kalbos bruožų. Ji yra tarp gyvybingiausių kalbų tiek Europoje, tiek pasaulyje; išnykti jai ir po šimto metų nepranašaujama – nebent įsikištų koks forsmažoras: pasaulinis karas, Tobos ugniklanis ar Chicxulubo asteroidas.“ Taigi mokydamiesi kitų kalbų, kas neabejotinai turtina žmogų, nes kiekviena kalba, kurią žmogus moka, atveria vis kitokį pasaulio vaizdą (žr. Gudavičius 2000), būkime sąmoningi ir nenustokime puoselėti visas kalbos funkcijas galinčios atlikti labai turtingos gimtosios lietuvių kalbos.

Literatūra ir šaltiniai

  • Baltnexus. Tarptautinis lituanistikos ir baltistikos mokslininkų tinklas. Prieiga internetu: <http://baltnexus.lt/>.
  • Barauskaitė Janina. Lietuvių kalbos frazeologizmai, Vilnius,1982.
  • Drotvinas Vincentas. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija. Vilnius,1987.
  • Frazeologijos žodynas. Ats. red. Jonas Paulauskas. 1-asis leid. Vilnius, 2001. Elektroninis variantas 2015. Prieiga internetu: <http://lkiis.lki.lt/frazeologizmu>.
  • Gudavičius Aloyzas. Etnolingvistika. Šiauliai, 2000.
  • Jakaitienė Evalda. Leksikologija. Vilnius, 2010.
  • Koženiauskienė Regina. Retorika. Iškalbos stilistika. Vilnius, 2001.
  • Lyberis Antanas. Sinonimų žodynas. Vilnius, 2002.
  • Lipskienė Jonina. Vaizdingieji lietuvių kalbos posakiai. Vilnius, 2008.
  • LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX (elektroninis variantas). Vilnius, 2005 (atnaujinta versija 2008). Prieiga internetu:<http://www.lkz.lt>.
  • Paulauskienė Aldona. Lietuvių kalbos kultūra. Kaunas, 2000.
  • Pikčilingis Juozas. Lietuvių kalbos stilistika II. Vilnius, 1975.
  • Pikčilingis Juozas. Sinonimika. Kalbos figūros. Kaunas, 1988.
  • Subačius Giedrius. Lietuvių kalbos mirtis. Kultūros barai, 2013, nr. 5, p. 36–41. Prieiga internetu: <https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id60/KB_2013_5_WEB.pdf>, žiūrėta 2015-08-14.
  • Žilinskienė Vida. Lietuvių kalbos raida ir Lietuvos valstybė. Regnum est: 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktui – 20. Vilnius, 2010, p. 649–672.
  • Vaskelienė Jolanta. Darybiniai sinonimai. Šiauliai, 2000.
  • Župerka Kazimieras. Stilistika. Šiauliai, 2012.

dr. Jolanta Vaskelienė,
Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros docentė