Direktorės pasveikinimas

Kada mokyklų ir knygų buvo per daug?

Aš ieškojau atsakymo į šį klausimą nuo pavasario. Ir radau jį kolegių, labia gerų draugių, šią vasarą padovanotoje Dalios Staponkutės knygoje ,,Iš dviejų renkuosi trečią”, kurią pati rašytoja pavadino ,,Mano mažoji odisėja”. Knygos autorė gyvena Kipre. Ji stengiasi suvokti save kitoje kultūroje. Filosofė  Laura Junutytė apie autorę  rašo: ,,Negalėdama pasirinkti tarp dviejų tėvynių, - nes ilgainiui ėmė jaustis svetima abiem,- Dalia Staponkutė pamažu atranda trečiąją šalį, siejama ne su konkrečia vieta, o su nomadišku tapsmu, kūrybinių ieškojimų ir įspūdžių keliu, džiugesiu ir eksperimentu, atvirumu pasauliui, visuomet siūlančiam kitoniškumą”.
Šios knygosnegalėjau paleisti iš rankų, skaitydama stebėjausi kiekvienu sakiniu, žavėjausi lietuvių kalbos turtingumu, grakštumu, švarumu.  Ir daug galvojau...
Dabar su šios knygos ištraukomis noriu supažindinti ir Jus.
Autorė rašo:

,, Lietuviai irgi moko savo vaikus vertybių, ir ne mažiau įtaigiai nei kipriečiai. Mes, lietuviai, turime savo patirtį ir taisykles, kurios tarsi geri kelrodžiai padeda mums įsitvirtinti užsieniuose. Turime stiprų išlikimo ir saugumo jausmą, todėl mėgstame būti patys sau šeimininkai. Neskubame telktis į būrį, nevengiame galynėtis su saviškiais ir kartais susidūrę vienas su kitu svečiose šalyse liūdime, kad esame nesolidūs. Mes tarsi patys nužiūrėjome save bloga akimi, kaip sako mano bičiuliai kipriečiai, ir skaidomės po vieną, asimiliuojamės, norime būti nematomi ir sykiu išskirtiniai. Melancholija dėl savo dabarties ir susirūpinimą, jog pasaulyje esame nematomi, galime išnykti, mus raiškiai skiria nuo kipriečių. Jie tokio jausmo atvirai nereiškia, gal jo neturi arba nepuoselėja, nors didžioji dalis kipriečių irgi gyvena už istorinės tėvynės ribų. Nekreipia dėmesio jie ir į tai, ką kiti apie juos galvoja, ir neišgyvena dėl svetimšalių, tokių kaip aš, likimo jų tėvynėje. Negalėčiau pasakyti, kad Kipre sutikau daug žmonių, kurie man padėjo, tačiau niekas netrukdė siekti to, ko norėjau. Dažnai pagalvoju, kad tai ir yra geriausia pagalba, nes ilgainiui pasidaro nesunku suprasti Kipro kasdienio gyvenimo taisykles – jos daugmaž vienodos atvykėliams bet kurioje šalyje. Žinok, kad kelio tau niekas neužkirs, tačiau daryti tai, ko labiausiai nori, gal ir nepavyks. Mus, lietuvius, iš kipriečių visados išskirs išorė – plaukai, nosis, akys, oda – ir net dvidešimt metų gyvendami kur nors Viduržemio Rytuose sulauksime to paties klausimo:,,Iš kur taip gerai mokate mūsų kalbą?” Nenorėdama pabrėžti žmonių kitoniškumo neužduodu tokių klausimų Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams.

Tada klausiu savęs: ,,Ko siekiau, apsisprendusi mokyti savo dukras lietuvių kalbos Kipre? Ar norėjau, kad jos būtų kitokios nei kipriečiai? Gal ir norėjau...

Šiandien dukros jau suaugusios, gerai kalba lietuviškai ir turi dar vieną tėvynę. Šito nebūtų, jeigu jos nemokėtų lietuvių kalbos. Niekas nedovanoja tėvynės taip, kaip gyva vietos kalba...

Savo dukrų net ir su tokia brangia dovana nedrįstu vadinti tikromis lietuvaitėmis, kaip ir savęs – tikra kipriete. Esame diogeniškos, stojame vienodai už abi tėvynes ir atsakymus į savo svarbiausius klausimus randame kažkur trečioje erdvėje, tarp abiejų šalių...

Vieną po kito iš lėto verčiame Lietuvoje praleistų dienų puslapius, spalvingus, paslaptingus, švytinčius kaip apyaušrio rasa.”

Pasidalinau ir džiaugiuosi, nes būtent šios eilutės man padėjo rasti tai, ko taip ilgai ieškojau: atsakymą, kodėl mes VISI KARU kuriame naują mokyklą ir pradedame kelionę į SAVE , į SAVO LIETUVĄ, pasilikdami ir džiaugsmus, ir iššūkius... Tikiu, kad šios eilutės ir Jums padeda papildyti savo atsakymą į klausimą, kodėl mes ryžtamės mokyti ir mokytis, aukodami savo savaitgaliu ir ne tik...

Mielieji, noriu visus pasveikinti su artėjančia mokslo metų pirmąja diena! Būkite pasveikinti kūrybingi mokytojai, žingeidūs mokinukai, mieli tėveliai, kurie rinksitės šį rugsėjį į naująją mokyklą. Mokyklų niekada nebus per daug, kaip ir puikių knygų, kurias skaitydami galime svajoti, kurti, verkti ir atrasti atsakymus į visus mus užklupusius klausimus. Amžinųjų vertybių niekada nebus per daug.

Jūsų Ilona