Apie lietuvių kalbą

„Savo kalba, kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba, lietuviai didžiuojasi nuo XIX a. pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą“ (Žilinskienė 2010, 649). „Ir maloniai glosto kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio ausį amerikiečio Teodoro S. Trustono (Theodore S. Truston) ditirambas lietuvių kalbai: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug daugiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis...“ (Paulauskienė 2000, 10–11). Išties lietuvių kalba turtinga leksikos vienetų (tai rodo 20 išleistų Lietuvių kalbos žodyno tomų), frazeologizmų (2001 m. išleistame Frazeologijos žodyne pateikti 24 000 frazeologizmų), žodžių darybos priemonių (pvz., vien lietuvių kalbos deminutyvai sudaromi su 80 priesagų (iš jų 16 būdingos bendrinei kalbai, kitos labiau žinomos tarmėse), veiksmažodžių abstraktai daromi su 76, o veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai – su 152 priesagomis), įvairių rūšių (leksinių, darybinių, frazeologinių, morfologinių, sintaksinių) sinonimų, stiliaus figūrų (apie lietuvių kalbos funkcinius stilius ir stiliaus priemones žr. Župerka 2012) ir t. t. Todėl ne daugiau negu pusantro tūkstančio metų turinčia lietuvių kalba domisi pasaulio baltistai ir apskritai indoeuropiečių prokalbės tyrinėtojai – lietuvių kalba tyrinėjama ne tik Lietuvoje, bet „ir svetur:  Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje. Vokietijoje veikia lituanistikos ir baltistikos centrai Berlyne, Miunchene, Greifsvalde. Jungtinėse Amerikos Valstijose irgi yra keli lituanistikos centrai, svarbiausias iš jų Pensilvanijos universitete“ (Žilinskienė 2010, 668; apie baltistiką ir lituanistiką užsienyje žr. http://baltnexus.lt/nuorodos/baltistika-ir-lituanistika-uzsienyje). 

Pastaruoju metu netyla kalbos apie lietuvių kalbai iškylančias grėsmes: į klausimą, ar lietuvių kalba išnyks, straipsnyje „Lietuvių kalbos mirtis“ mėgina atsakyti Giedrius Subačius (2013). Autoriaus teigimu, kalbos nyksta dėl transformacijos, dėl kalbėtojų išnykimo ir dėl kalbos pakeitimo dominuojančiai kalbai užgožiant dominuojamąją. Apžvelgęs lietuvių kalbos situaciją pagal šiuos tris tipus, G. Subačius (2013, 41) apibendrina: „Nė pagal vieną iš trijų kalbos nykimo tipų lietuvių kalba nemiršta: nei akivaizdžiai transformuojasi (tam reikėtų dešimtmečių ir šimtmečių), nei lieka be kalbėtojų, nei įgyja struktūrinių anglų kalbos bruožų. Ji yra tarp gyvybingiausių kalbų tiek Europoje, tiek pasaulyje; išnykti jai ir po šimto metų nepranašaujama – nebent įsikištų koks forsmažoras: pasaulinis karas, Tobos ugniklanis ar Chicxulubo asteroidas.“ Taigi mokydamiesi kitų kalbų, kas neabejotinai turtina žmogų, nes kiekviena kalba, kurią žmogus moka, atveria vis kitokį pasaulio vaizdą (žr. Gudavičius 2000), būkime sąmoningi ir nenustokime puoselėti visas kalbos funkcijas galinčios atlikti gimtosios lietuvių kalbos. 

parengė doc. dr. Jolanta Vaskelienė

 

Literatūra ir šaltiniai 

Baltnexus. Tarptautinis lituanistikos ir baltistikos mokslininkų tinklas. Prieiga internetu: <http://baltnexus.lt/>. Gudavičius Aloyzas. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2000.

Paulauskienė Aldona. Lietuvių kalbos kultūra. Kaunas: Technologija, 2000.

Subačius Giedrius. Lietuvių kalbos mirtis. Kultūros barai, 2013, nr. 5, p. 36–41. Prieiga internetu: <https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id60/KB_2013_5_WEB.pdf>, žiūrėta 2015-08-14.

Žilinskienė Vida. Lietuvių kalbos raida ir Lietuvos valstybė. Regnum est: 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktui – 20. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010, p. 649–672.

Župerka Kazimieras. Stilistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2012.